Tristanas ir Izolda - vienas lyriškiausių ir gražiausių viduramžių epochos kūrinių apie uždraustą meilę ir pasiaukojimą...
Prieš pat Blanšefleros mirtį gimė jai sūnus Tristanas. Jį prižiūrėjo, mokė ir juo rūpinosi ištikimasis Rohaltas ir nuo septynerių metų ginklanešys Gorvenalis mokė jį įvairiausių manierų bei kovos menų. Kartą norvegų laivai įsiviliojo Tristaną pas save ir pradėjo plukdyti plačiais vandenim. Tristanas labai išsigando, pradėjo kilti audros ir uraganai, todėl norvegai, nusprendę kai tai dėl Tristano, paleido jį su valtele vidury vandenyno. Tristanas pateko į neatpažįstamą žemę kur susipažino su Kornevelio gyventojais, kurie jį nuvedė pas karalių Marką į Tentagalo pilį. Markas gerėjosi gražiomis Tristano manieromis ir papročiais, todėl leido jam pasilikti. Tristanas išaugo tikras riteris, karaliui Markui padėjo atsikovoti daug žemių ir buvo jo numylėtinis. Tristanas buvo sugrįžęs į gimtąsias Lonua žemes, bet po kelių metų grįžo pas karalių Marką. Kai tik jis grįžo pamatė kad visi to krašto gyventojai buvo labai nusiminę. Jis išsiaiškino, kad Markas skolingas Airijos karaliui duoklę. Airija į Kornevelį buvo pasiuntųsi milžiną Morholtą, kurio bijo visi. Jis pranešė kad karalius Markas turįs duoti jiems tris šimtus jaunuolių ir tris šimtus mergaičių, penkiolikos metų amžiaus, arba gali susikauti su Morhaltų žūtbūtinėje kovoje. Tristanas pasisiūlė ir nugalėjo Morhaltą, jis mirė. Karalius Markas labai didžiavosi ir džiaugėsi tokiu sūnėno žygdarbiu. Bet po mūšio Tristanas buvo labai sužeistas, nes į jo kūną pateko nuodų. Tristanas suprato kad jis mirs ir atsisveikinęs su karaliumi įsėdo į valtį be irklų ir pasileido į vandenų platybes. Bangus jo valtį nunešė į Veizeforto uosta, iš kurio buvo kilęs Morholtas ir, kur gyveno Morholto labai ilgėjusi Izolda Auksaplaukė. Tristanas buvo labai pasikeitęs, sublogęs, dėl nuodų, todėl gyventojai Tristano, nužudžiusio jų milžino Morholto nepažino ir Izolda Auksaplaukė, jį išgydė, kai Tristanas jau pasveiko ir atgavo formą, nusprendė kad reikia sprukti ir grįžo pas Marką.
Karaliaus Marko dvare buvo keturi bajorai,...

Trumpai pristatysiu kūrinį, apžvelgsiu, kaip jame pateikiama meilės samprata.
Jeigu reikėtu rinktis iš gražiausių romanų, tikriausias ne vienas žmogus pasirinktų XIXa. vid. – XX a. Pradž, prancūzų istoriko, tyrinėjusio viduramžių istoriją. Žozefo Bedjė kūrinį „Romanas apie Tristaną ir Izoldą“. Originalioji istorija apie Tristaną ir Izoldą yra garsus ir ypač prasmingas pasakojimas, paplitęs dar viduramžiuose.
Jis labai populiarus buvo tarp keltų kultūros, bet šį pasakojimą perėmė ir kitos tautos, galiausiai ir prancūzai, kurie ėmė kurti savo eiliuotas istorijas, apie neblėstančią šių žmonių meile. Viena šių interpretacijų jau minėtas Žako Bedjė romanas. Tad šioje kalboje remsiuosi būtent juo ir argumentuotai apžvelgsiu, kaip jame yra vaizduojama meilės samprata. Bedjė „Romane apie Tristaną ir Izoldą“ meilė suvokiama kaip visišką žmogaus atsidavimą kitam vainikuojantis veiksnys. Meilė yra tas žmogaus gyvenimo subjektas, kuris ir labiausiai skatina atsiduoti kitam žmogui, įsipareigoti , spręsti problemas ir kita. Aspektus sudėliojant visiškai kita , nei ankščiau buvo priimta, prioritetų tvarka. Tristanas kūrinyje yra vaizduojamas kaip garbingas riteris, kuris vadinamas riterio idealu. Jis atsidavęs, laikosi svarbiausių vertybių ir jam svarbiausios yra riteriškos pareigos ir riterio idealo įprasminimas savo unikaliomis savybėmis. Tačiau kai Tristanas įsimyli Izoldą, jis visiškai atsiduoda jai ir kūrinyje jis pradedamas vaizduoti kaip ne idealus , tačiau ne tipiškas riteris. Jo prioritetai, sutikus Izoldą visiškai pasikeičia. Tristamui ima neberūpėti žygdarbiai, neberūpi ypatingos kovos ir dar ypatingesni siekiai, Jo gyvenime dabar tik Izolda. Jis trokšta visad būti su ja, globoti ja, rūpintis ja. Tad Tristano elgesys pradeda prieštarauti svarbioms socialinėms taisyklėms, susijusioms su visais įmanomais būdais. Jam be Izoldos daugiau pasaulis nebeegzistuoja, Taigi, Žozefo Bedjė „Romane apie Tristaną ir Izoldą“ meilė suvokiama kaip visiškas atsidavimas kitam žmogui.
Šio kūrinio veikėją Tristaną galima palyginti su kitu riteriu iš Migelio de Servanteso kūrinio „Don Kichotas“. Don Kichotas panašus į Tristaną savo charakteriu , savo žygdarbiais, kurie skaitytojus...

Riterinė literatūra užburia originaliais pasakojimais apie įvairiausius riterių nuotykius, karalių mylimąsias. Šie literatūriniai pasakojimai yra unikaliausias būdas bent mintimis pakliūti į tuos žavius damų ir riterių laikus, viduramžius, kurie šiandien yra tiesiog išlikęs laiko ženklas su tam tikrais mums žinomais, bet nepažintais reiškiniais. Vienas tokių riterinių kūrinių – XIX a. vidurio – XX a. pradžios prancūzų rašytojo, pedagogo ir istoriko Žozefo Bedjė veikalas „Romanas apie Tristaną ir Izoldą“, kuriame vaizduojami viduramžių laikotarpio fragmentai bei kovos už gėrį. Šioje kalboje pasakosiu apie riterių laikus ir aiškinsiu, kaip kovos už gėrį tema perteikiama kūrinyje.
Kova už gėrį Žozefo Bedjė romane atsiskleidžia vaizduojant pagrindinio veikėjo Tristano įsipareigojimus ir jo kovas. Tristanas kūrinyje parodomas kaip riteris, išmokytas svarbiausių riteriškų manierų ir padedantis kitiems. Tristano svarbiausi įsipareigojimai - tarnauti karaliui Markui, kovoti su Morholtu, kad išlaisvintų karalių nuo skolų, o dar vėliau, kaip riterio kovos už gėrį. Karaliaus Marko paprašytas, Tristanas iškeliauja ieškoti jam žmonos, o ją radęs, kaunasi su slibinu. Šie kovų fragmentai tik maža dalis Tristano įsipareigojimų, tačiau jais tiksliai nusakoma ir parodoma, kad Tristanas buvo pasirengęs kovoti už tai, kas jam svarbu ir reikšminga. Tai kovos, įprasminančios Tristano, kaip gero riterio, besinaudojančio visomis savo riteriškomis savybėmis, įsipareigojimus, kurių pagrindinis yra ne tik tarnauti karaliui, bet ir parodyti savo ištikimybę, ginti nuskriaustuosius. Taigi, kova už gėrį Žozefo Bedjė romane atskleidžiama vaizduojant pagrindinio veikėjo įsipareigojimus karaliui ir sau, kaip riteriui, bei kūrinyje aprašomas Tristano kovas, kuriomis jis siekė įgyvendinti riteriškus tikslus.
Kova už gėrį atsiskleidžiama kūrinyje vaizduojant dualistinį pasaulį. Kūrinyje vyksta nuolatinė kova tarp gėrio ir blogio, tarp tiesos ir melo, tarp gyvenimo ir mirties. Viduramžių herojui keliauja iš baimės į palaimą, iš nuodėmės - į malonę. Ir tik meilė yra toji jėga, kuri taip tvirtai juos laiko ir padeda nepalūžti. Kiekvienas iš dualistinio pasaulio sampratos veiksnių atskleidžiamas perteikiant veikėjų, ypač Tristano, išgyvenimus, jo nuotykius ir...

Savo kalbėjimą pradėsiu riterio paveikslo analize.Mano manymu riteris, tai ne tik viduramžių karys, kaip visos šių laikų asmenybės mano,bet ir šviesus,narsus,kilnus žmogus,kuris pasišventęs būti nuolankiu aukščiausių luomų atstovų pavaldinių.Jo tikslas, ne tik kariauti ir pelnyti apdovanojimus iš karo žygių, bet ir dalyvauti valdžios pasitarimuose,kildyti šalį, vykti į keliones užsitarnaujant garbę, rengti žygius vedant visą savo kariuomenę į pergalę.
Šią legenda XII a. Antroje pusėje du autoriai sukūrė po eiliuotą aštuonskiemenėmis eilutėmis parašytą romaną, kurie mūsų dienas pasiekė nepilni. Atrodo, kad abu autorius įkvėpė ne tik keltų legendos, bet ir neišlikęs nežinomo autoriaus romanas. Tomas Anglas buvęs truveras, išsilavinęs žmogus, gyvenęs Henriko II Plantageneto ir Alienoros Akvitanienės dvare ir rašęs rafinuotai...

Savo viešąją kalbą noriu pradėti pasiremdamas žymaus rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio žodžiais: „Gėrį ir blogį reikia prisiminti amžinai.O kodėl mums reikia prisiminti amžinai? Prisimine gėrį, jis padeda mus jaustis kilnesniais. Blogį, nes nuo tos akimirkos, kai jis mums buvo padarytas, mes privalome jausti pareigą atsilyginti už jį gėriu.“ Kova už gėrį ypač išryškinama viduramžių literatūroje. Tad riterinė literatūra – tai viduramžių kultūros literatūra, kurioje gausu gražiausių, pasakojimų apie įvairiausius nuotykius, riterius, damas, karalius, mylimuosius ir mylimąsias. Šie literatūriniai pasakojimai yra unikaliausias būdas bent mintimis pakliūti į tuos žavius damų ir riterių pilnus viduramžius, kurie šiandien yra visiška nepasiekiamybė, kaip tiesiog išlikęs laiko ženklas su tam tikrais mums žinomais, bet nepažintais aspektais.
Kaip teigia B. Paskalis: „Be tikėjimo žmogus negali pažinti nei tikrojo gėrio, nei teisingumo.“ Tad galiu jus nuraminti, skaitydami viduramžių klasiką, jūs panirsite į kitokį pasaulį: kupiną meilės ir gerumo pilnatvės.
Nuo senų laikų meilė ir gėris valdo pasaulį. Meilė – paprasta, skaudinanti, nesuprasta o kartu be galo paslaptinga. Gėris tai nepakartojamas pojūtis, kuris užlieja kūną dėkingumo banga. Juk iš tiesų kiekvienam jis suprantamas savaip. Gerumo negalime nusipirkti prekybos centre, jį reikia pajusti tyra širdimi ir suprasti, koks tai nepakartojamas jausmas, ypač tada, kai atrodo, jog tavo pasaulis slysta iš po kojų. XX a. pr. garsus prancūzų rašytojas, pedagogas, istorikas Žozefas Bedjė remdamasis legenda, kitų rašytojų fragmentais, sukūrė nuostabų kūrinį, kupina meilės ir gėrio momentų. Kūrinyje atsiskleidžia viduramžių feodalizmas, begalinis gėris, pasitikėjimas Dievu, pasakiški kovų su slibinais, viduramžių kultūra. Mano manymu, yra tokių knygų, kurios tampa amžinu gyvenimo palydovu. Žmogus, skaitantis šią knygą, kiekvieną kartą gali atrasti naujų spalvų. Mano nuomone, tai ypatingai svarbu dabartiniame pasaulyje, nes jeigu neatrasime naujų elementų, negalėsime dvasiškai tobulėti.
Pagrindiniai veikėjai tai Tristanas ir Izolda Auksaplaukė. Romano siužetas yra skiriamas kovai už gėrį, ramybę ir...

Viduramžiais riteriai buvo silpnųjų užtarėjai, ištikimi savo karaliui ir senjoro karys, blogio naikintojas ir gėrio skleidėjas. Riteriai šlovę pelnydavo ne tik pergalėmis, kiek deramu elgesių mūšio lauke. Šis pasakojimas yra unikalus būdas bent mintimis pakliūti į tuos žavius damų ir riterių pilnus viduramžius, kurie šiandien yra visiška nepasiekiamybė, kaip tiesiog išlikęs laiko ženklas su tam tikrais žinomais, bet nepažintais aspektais. Vienas iš riterinių kūrinių yra Žosefo Bedje kūrinys ,,Romanas apie Tristaną ir Izoldą ‘‘ . Būtent šiame romane gausu viduramžių laikotarpių fragmentų bei kovos už gėrį temos. Tad šioje kalboje kalbėsiu apie šį kūrinį ir papasakosiu, kaip kova už gėrį atsiskleidžia.
Dabar pristatysiu Tristaną. Jis buvo išdidus, garbingas, plačių pečių, ištikimas ir narsus, mokantis ne tik dainuoti, bet ir groti arfa. Taip atrodė tikras viduramžių riteris. Jis buvo ištikimas riteris, karaliaus Morkaus dešinioji ranka. Vienas iš pirmųjų žygdarbių buvo išvaduoti Tentagalį nuo senos skolos, stodamas į dvikova prieš Airijos riterį siaubūną Morholtą. Jis narsiai nukovė Morholta ir taip išvadavo karalystės gyventojus ir vaikus nuo vergovės suteikdamas laisvę gyventi. Garbingoje kovoje nugalėjo ir pelnė visų gyventojų meilę ir pagarbą. Viduramžiais riteriai pagarbą ir pasitikėjimą turėjo išsikovoti garbingoje kovoje ir, kad ją išlaikytų turėdavo atlikti vis naujus žygdarbius.
Karaliaus Morkaus paprašytas, Tristanas iškeliauja ieškoti jam žmonos, kurią radęs kaunasi su slibinu. Šie kovų fragmentai tik maža dalis Tristano įsipareigojimų, tačiau jie gana tiksliai nusako ir parodo, kad Tristanas buvo pasirengęs kovoti už tai, kas jam svarbu ir reikšminga. Tai ne šiaip kovos, o kovos, įprasminančios Tristano, kaip gero riterio, besinaudojančio visomis savo riteriškomis savybėmis, riteriškumą, atsidavimą savo įsipareigojimams, kurių pagrindinis yra ne tik tarnauti karaliui, bet ir tarnauti nesipriešinant, parodyti savo atsidavimą ir...

Riterinė literatūra – tai literatūra, kurioje gausu gražiausių, užburiančiu savo originalumu pasakojimų apie įvairiausius nuotykius, riterius, karalius, mylimuosius ir mylimąsias. Šie literatūriniai pasakojimai yra unikaliausias būdas bent mintimis pakliūti į tuos žavius damų ir riterių pilnus viduramžius, kurie šiandien mums yra visiškai nepasiekiami. Vienas tokių riterinių kūrinių – XIX a. vid. – XX a. pr. prancūzų rašytojo Žozefo Bedjė garsusis kūrinys „Romanas apie Tristaną ir Izoldą“. Juo remiantis, kalboje analizuojamas kovos už gėrį aspektas.
Tristanas kaip tikras riteris, nepabūgęs mirties, kovojo už šalies gėrį, įrodė savo drąsą, narsą ir ištikimybę savo valdovui.
„Tristanui rodėsi, tartum gajus erškėtis su aštriais dygliais ir kvapniais žiedais leidžia šaknis į jo širdies kraują ir tvirtais saitais riša prie gražiojo Izoldos kūno jo kūną ir jo mintis, ir geismus.“
Jie abu žinojo, kad Izolda turės ištekėti už karaliaus Marko ir nusprendė, kad slėps savo meilę. Jie negalėdavo paprastai susitikt, tad nuolat slapstydavos. Sužinoję apie jų meilę 3 Marko sūnėnai, bandė juos įskųsti, tačiau Tristanas perprasdavo jų pyktus kėslus. Bet vieną nelemtą naktį jie paspendė spąstus ir karalius juos užtiko jo kambaryje. Užpykęs, surengė jiems teismą. Teismo dieną Tristanas sugebėjo pabėgti iššokęs pro bažnyčios langą, sugrįžęs atsikovojo Izoldą ir kartu pabėgo. Šis įvykis, mano manymu, taip pat asocijuojamas kaip kova už gėrį, nes Tristanas dėl savo meilės Izoldai nebijojo paaukoti savo gyvybės. Keletą metų jie slapstėsi miške, kol galiausiai dėl Izoldos gerovės ir meilės jai nusprendė grąžinti ją karaliui Markui. Po kiek laiko trys jo sūnėnai karaliui pasiūlo Izoldai surengti teismą su įkaitinta geležimi....